Dievo Motina. Pradedame naujus metu, kreipdamiesi į Mariją pačiu svarbiausiu ir kilniausiu jos titulu. Kodėl Dievo Motina, o ne Jėzaus Motina? Kai kas anksčiau norėjo, kad būtų apsiribojama šiuo vardu, tačiau Bažnyčia patvirtino: Marija yra Dievo Motina. Turime būti už tai dėkingi, nes šiuose žodžiuose glūdi nuostabi tiesa apie Dievą ir apie mus, sakė popiežius Pranciškus pradėdamas pirmosios metų dienos rytą aukotų Marijos Dievo Gimdytojos iškilmės Mišių homiliją.
Nuo tos akimirkos kai Dievas įsikūnijo Marijoje, visiems laikams prie jo „prikibo“ mūsų žmogiškumas, sakė Pranciškus. Nebėra Dievo be žmogaus. Kūnas, su kuriuo Jėzus gimė iš Marijos, yra ir visada bus jo kūnas. Sakydami „Dievo Motina“ mes skelbiame, kad Dievas yra toks artimas žmonėms, kaip kūdikis jį pagimdžiusiai motinai.
Evangelija sako, kad „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19). „Dėmėjosi“, paprasčiausiai dėjosi į širdį ir sergėjo. Visame pasakojime apie Jėzau gimimą, neminimas nė vienas Marijos ištartas žodis. Marijos tyla sako, kad ir mes, jei norime sergėti save, turime nutilti priešais prakartėlę. Žiūrėdami į prakartėlę mes suprantame kaip labai esame mylimi, suvokiame tikrą paprastą gyvenimo prasmę. Žiūrime į prakartėlę tylėdami, leidžiame, kad Jėzus kalbėtų mūsų širdims, kad jo mažumas sumažintų mūsų išdidumą, kad varganumas išvaikytų mūsų pasipūtimą, kad jo gerumas sujaudintų mūsų nejautrias širdis.
Evangelija sako, kad Marija svarstė visus tuos dalykus širdyje. Kas gi buvo „tie dalykai“? Čia kalbama apie džiaugsmą ir skausmą, - sakė popiežius. Vienas vertus, tai ir Jėzaus gimimo džiaugsmas, ir Juozapo meilė, ir piemenų apsilankymas, ir tos nakties šviesa, tačiau kartu ir rūpesčiai – jie nesurado „vietos užeigoje“, susidūrė su žeminančiu atstūmimu ir kūdikiui teko gimti tvartelyje. Marijos širdyje gyveno viltys ir nusivylimai, prošvaistės ir šešėliai. Ir visai tai Marija ramiai apmąstė, viską svarstė su Dievu širdyje. Nieko nepasilaikė sau, nieko nepaskandino kartėlyje, bet viską pavedė Dievui. Marija neleido, kad gyvenimą užvaldytų baimė, nusivylimas ar prietarai, neužsidarė savyje ir nesistengė užmiršti, bet viską svarstė kalbėdamasi su Dievu. Dievas, kuriam mes rūpime, gyvena kartu su mumis. Toks yra Marijos slėpinys: tyliai viską svarstyti ir pavesti Dievui. Ir tai, kaip pabrėžia Evangelija, vyksta jos širdyje.
Sakydami „širdis“ mes žiūrime į žmogaus asmens, jo jausmų, jo gyvenimo centrą. Ir mes, krikščionys, žengdami į naujus metus turime viską pradėti nuo centro, turime palikti už nugaros senas naštas ir imtis to kas svarbiausia. Šiandien prieš mūsų akis Dievo Motina. Marija yra tikslai tai ko Dievas mums nori, ji yra tokia, kokia turi būti Bažnyčia: mylinti Motina, nuolanki, neturinti materialinių turtų, bet turtinga meile, laisva nuo nuodėmių, suvienijusi su Jėzumi, sauganti savo širdyje Dievą ir globojanti žmogų jo gyvenime. Ši Motina tebūnie mums pavyzdys. Jos širdis plaka kartu su Bažnyčios širdimi. Turime sugrįžti atgal ir viską pradėti nuo prakartėlės, nuo Motinos Marijos, laikančios ant rankų Dievą. Pamaldumas Marijai tai ne kažkokios dvasinės mandagybės, bet krikščioniško gyvenimo poreikis. Žiūrėdami į Mariją esame kviečiame atsisakyti visų nereikalingų balastų ir atrasti tai kas tikrai svarbu.
Baigdamas homiliją popiežius paragino kreiptis į Mariją tais pačiais žodžiai, kuriais ją sveikino Efezo tikintieji Dievo Motinos titulo suteikimo dieną: „Šventoji Dievo Motina!“ (Vatikano radijas)
